Plunksnos, Bimo ir Cezario istorija

Eglė pasakoja, kad nors buvo nusprendusi, jog jei kada nors įsigis šunį, tai bus nuo pat mažumės. Tačiau gyvenimas jos planus kiek pakeitė.

Plunksna, pirmasis Eglės šuo iš prieglaudos, į jos šeimą atkeliavo prieš 14 metų, būdama jau suaugusi. „Labai miela šuniukė. Plunksna didžiulė optimistė. Jei pasakai, kad kažko negalima, tai būtinai patikrins, ar po 2 minučių vis dar taip pat negalima, nes gal kartais jau ir galima,“ – pasakoja šeimininkė Eglė. Plunksna išliko optimiste iki pat šių dienų, ji jau nebemato ir nebegirdi, tačiau jos džiaugsmas išlieka.

Bimas, antrasis Eglės augintinis, atėjo į jos gyvenimą devynerių metų, po to, kai neteko savo ankstesnės šeimininkės. Eglė tikėjosi, kad jis taps gera draugija Plunksnai, bet ryšys tarp jų taip ir neužsimezgė. „Bimui labai patiko Plunksna, prieidavo, palaižydavo ausytę ar lenenėlę, bet princesei neįdomu,“ – pasakoja Eglė apie bandymus suartinti du savo augintinius.

Trečiasis šuo, Cezaris, pas Eglę atsikraustė prieš metus, būdamas aštuoniolikos. Jis įkūnija vyresnio šuns ramybę ir išmintį, tačiau pradžioje jis buvo labai savarankiškas ir nedemonstravo didelio dėmesio kitiems šeimos nariams. „Buvo labai juokinga, kai pamatė veidrodį iki žemės ir žiūrėjo į jį dvi dienas, buvo baisiai nepatenkintas, kad kažkas jo skanuką ima, nors ten tebuvo jo atvaizdas“ – Eglė dalijasi vienu iš linksmų momentų.

Kiekvienas iš Eglės augintinių turi savo unikalią asmenybę ir istoriją. Ji atskleidžia, kad gyvūnų priežiūra kartais kelia iššūkius, bet šie išbandymai yra verti meilės ir ištikimybės, kurią šunys gražina šimteriopai. Eglė pataria tiems, kurie svarsto apie augintinio priglaudimą iš prieglaudos, kad šie gyvūnai yra įsipareigoję būti puikiais draugais, ne mažiau vertingais už veislinius šunis.