Onio ir Kleopatros istorija

Agnės šeimoje augintiniai visada užėmė ypatingą vietą. Po mamos katytės netekties, kuri taip pat buvo priglausta iš gatvės, namai tapo pernelyg tylūs ir liūdni. „Pradžioje dar labai liūdėjome, bet vėliau pradėjome ieškoti būdų, kaip išgelbėti kitus,“ – pasakoja Agnė. Jų dėmesį prikaustė viena prieglauda, apie kurią jie buvo girdėję teigiamų atsiliepimų.

Susidomėjimas virto veiksmais, kai per „Facebook“ Agnė pamatė Onixą. „Tiesiog krito į akį, į širdį, ir viskas – paprasta chemija, kaip ir tarp žmonių,“ – prisimena ji. Tačiau, atvykus pasiimti Onixo, namo norėjo grįžti ir Kleopatra, kuri tuo metu dar buvo tik pasveikus po ligos. „Taip iškeliavo su mumis abudu,“ – sako Agnė.

Prisitaikymas prie naujų namų nebuvo be iššūkių. Onixas buvo ramus, bet labai bailus, o Kleopatra, priešingai, namus „baigė sugriauti“. „Jie baisiai skirtingi,“ – teigia Agnė. Lūžio momentas su Onixu įvyko po kelių savaičių, kai jis atėjo pas mamą atsigulti. O Kleopatra, pasak Agnės, „laužo jų kantrybę“, bet ir suteikia namams gyvybės.

Iš asmeninio archyvo

Iš asmeninio archyvo

Šių augintinių atvykimas į Agnės šeimą atnešė daug teigiamų pokyčių. „Mamai namuose dabar linksma, ji turi kuo rūpintis, turi su kuo pakalbėti. Kaip ji sako, namai vėl pilni,“ – džiaugiasi Agnė. Ji pabrėžia, kad augintiniai iš prieglaudos gali atnešti begalinį džiaugsmą ir prasmingumą į šeimos gyvenimą.

Agnės patarimas tiems, kurie svarsto apie augintinio ėmimą iš prieglaudos, yra paprastas: „Reikia imti ne kai svarstai, o kai esi tikras, kad nori, kad reikia.“ Ji priduria: „Iš gyvenimo pradedi gauti viską tada, kai nors kažkiek pradedi duoti. Pradėti galima nuo prieglaudėlių.“