Očio istorija

Odeta, nenorėjusi pirkti veislinio gyvūno dėl įvairių priežasčių, palaipsniui pradėjo svarstyti galimybę suteikti namus prieglaudos gyvūnui. „Norėjau padaryti gerą darbą bei suteikti meilę galbūt nuskriaustam ar paliktam gyvūnui,“ – sako Odeta, apibūdinanti savo motyvaciją rinktis gyvūną iš prieglaudos.

Pirmą kartą savo būsimą augintinį Otį ji pamatė besilankydama prieglaudoje su pussesere. Prieglaudos vadovė supažindino su gyvūnais, ir iš daugybės ten laikomų vienas baltas šuniukas sužavėjo Odetą iš pirmo žvilgsnio. „Vienas iš jų buvo baltas, jis buvo labai gražus, supratau, kad noriu jį pasiimti,“ – atskleidžia Odeta apie lemtingą momentą.

Očio prisitaikymas naujuose namuose vyko gana sklandžiai. Jau pirmąją dieną jis smagiai žaidė naujuose namuose. „Pirmosiomis naktimis jis kartais inkšdavo, tad nueidavau į kambarį su juo pabūti,“ – pasakoja Odeta apie pirmuosius savo augintinio prisitaikymo namuose žingsnius.

Iš asmeninio archyvo

Iš asmeninio archyvo

Viena įsimintinų akimirkų buvo nėštumo laikotarpis, kai Otis pradėjo glaustis prie Odetos pilvo. „Pirmą dieną, kai parsivežėme vaikutį namo, jis šiek tiek nerimavo,“ – sako Odeta. Bet greitai Otis ir dukra tapo neišskiriamais draugais.

Galiausiai Odeta norėtų paskatinti žmones, svarstančius apie augintinio paėmimą iš prieglaudos, ryžtis šiam žingsniui.„Manau, kad, paimdamas gyvūną iš prieglaudos, žmogus ne tik suteikia džiaugsmo ir geras gyvenimo sąlygas jam, bet ir pats gauna begalinę meilę ir ištikimybę sau," – teigia ji, įsitikinusi, kad prieglaudose laukia daug nuostabių gyvūnų, kurie nusipelno antro šanso.