Loto ir Tikio istorija

Gailutė, vaikystėje turėjusi ne vieną šunį, neabejojo, kad nori suteikti namus tiems, kuriems labiausiai to reikia. „Gražų, iš veislyno ar pan. priglaus bet kas, bet aš noriu to, kuris paliktas, pamestas,“ - sako Gailutė, nusprendusi priglausti augintinį iš prieglaudos, siekdama grąžinti „meilės skolą“.

„Lotą paėmiau 3 savaičių. Su šiuo takso dydžio neveisliniu bičiuliu kartu praleidom 18 gražių metų. Deja, atėjo laikas atsisveikinti... Po pusmečio vėl paėmiau nediduką ryžutį – Tikį. Kartu jau beveik 3 metai.“

Augintinio paiešką ji pradėjo prieglaudoje. Ji pasakoja apie pirmąjį jausmingą susitikimą: „Paėmus ant rankų, jis tiesiog prisiglaudė ir padėjo galvą ant peties.“ Šis nuoširdus gestas leido Gailutei suprasti, kad surado savo draugą.

Atvykęs į naujus namus, šuniukas pradžioje jautėsi nedrąsus ir bijojo. Tačiau praėjus pirmajai namų pažinimo savaitei, viskas pasikeitė. „Savaitės bėgyje viską išsiaiškino, apuostė – tvarka,“ - prisimena Gailutė, džiaugdamasi, kaip greitai baimė ištirpo.

Visas gyvenimas kupinas džiaugsmo ir šiltų akimirkų, viskas teka ramiai ir džiugiai. Šuniuko atvykimas į šeimą ne tik simbolizavo naują pradžią, bet ir šildė namus tiek emocionaliai, tiek fizine prasme. „Mūsų namuose net fiziškai „šilčiau“, kai yra šuo,“ - sako Gailutė.

Galiausiai ji dalijasi patarimu su tais, kurie galvoja apie gyvūno paėmimą iš prieglaudos: „Priglauskite našlaitį, pasidalinkite savo meile, namų šiluma ir duonos kąsniu,“ - ragina Gailutė, patikinanti, kad tokios ištikimybės, kokią gali suteikti prieglaudos gyvūnas, nenupirksi už jokius pinigus.