Elgos istorija

Arūnas pasidalijo istorija, kaip Elga atsidūrė jo šeimoje. Jau anksčiau jis sau pažadėjo, kad jei kada turės šunį, tai tik nuo mažo šuniuko. Tačiau likimas lėmė kitaip, ir minčių apie prieglaudinuką Arūnas jau seniai turėjo, nors anksčiau buvo nusiteikęs tik veisliniam šuniui.

Elgą jis pamatė pirmą kartą naktį grįžęs iš kelionės, kai pažįstamos įkeltas pranešimas „Facebook“ patraukė jo dėmesį. „Su žmona susižvalgėme ir tą pačią sekundę nusprendėme, kad ji – mūsų Šuo,“ – atskleidė Arūnas apie momentą, kai nusprendė, kad ši šunytė bus jų šeimos narys.

Šunytė prisitaikė prie naujų namų greitai, išskyrus baimę keltis liftu, kurią pavyko įveikti per kelis mėnesius. „Nebuvo pas ją jokios socializacijos. Bet iš kur bus, jei gyveno baisiomis sąlygomis daugykloje. Užtat dabar turi tikrai gerą gyvenimą“.

Viena iš dramatiškiausių akimirkų buvo tada, kai Elga pabėgo iš Arūno darbovietės. Paieškos truko beveik 8 valandas, sukeldamos milžinišką stresą ir nerimą. „Norėjosi tik vieno, kad neprapultų ir atsirastų,“– sako Arūnas apie tą dieną.

Šunytė įnešė į Arūno gyvenimą daugiau fizinio aktyvumo, praturtindama šeimos laisvalaikį pasivaikščiojimais ir išvykomis. „Kažkur važiuojant, visada važiuojame visi kartu, nepaliekame vienos namie,“ – dalijasi Arūnas, kaip Elga tapo svarbia šeimos gyvenimo dalimi.

Arūnas pataria žmonėms, svarstantiems apie augintinio priglaudimą iš prieglaudos, nedvejoti. „Jei tik yra galimybė ir noras, be jokių dvejonių paimti prieglaudinuką ir suteikti jam kuo geresnį gyvenimą,“ – pabrėžia jis, atkreipdamas dėmesį į tai, kad prieglaudos gyvūnai dažnai yra daug prisikentėję ir nusipelnę antro šanso.