Džesės istorija

Nomedos gyvenimas pasikeitė, kai į jį atėjo Džesė – augintinė iš prieglaudos, kuri tapo neatsiejama jos šeimos dalimi. Prieš susitikdama su Džese, Nomeda neteko savo mylimos Vokiečių aviganio kalytės. Netekus draugės, ji nesiryžo pagalvoti apie naują augintinį, tačiau likimas turėjo kitokių planų. „Būdama be šuniuko, niekaip negalėjau nurimti, todėl Džesę paėmiau iš prieglaudos tik pagloboti, kol atsiras jai geri šeimininkai,“ – pasakoja Nomeda.

„Aš nežinojau, kad ji man skirta“, – prisimena ji. Džesė buvo grąžinta į prieglaudą kitų žmonių, nes neatitiko jų lūkeščių: buvo per jauna ir žaisminga. „Tik po kelių savaičių supratau, kad tai – man skirta draugė, ir jos niekam nebeatidaviau“, – sako Nomeda.

Prisitaikymas naujuose namuose nebuvo lengvas. Džesė namuose draskė viską – nuo tapetų iki baldų, ir teko susidurti su daugybe iššūkių. „Skaudžiai kąsdavo žaisdama, lauke visko bijojo“, – pasakoja šeimininkė. Vis dėlto, Nomeda su Džese dirbo kartu, niekada nenaudojant jėgos, tik bendraujant ir nustatant taisykles. „Su laiku viskas susitvarkė. Esam abi laimingos“, – džiaugiasi Nomeda.

Yra buvę ir lūžio momentų, kai Nomeda galvojo apie Džesės grąžinimą. Tačiau tie momentai truko neilgai, ir ji niekam nebenorėtų jos atiduoti. Džesė įnešė daug džiaugsmo į Nomedos gyvenimą, tapo tikra drauge, su kuria ji gali bendrauti. „Mes su ja susikalbame, ir ji viską puikiai supranta“, – sako Nomeda.

Nomeda pataria visiems, svarstantiems apie augintinio paėmimą iš prieglaudos, nepamiršti, kad tai gali tapti tikra draugyste. „Rasite sau tikrą draugą. Su jais bendrauti reikia, o ne rišti prie būdos ar voljere laikyti“, – dalijasi patarimu Nomeda, pabrėždama, kad meilė ir kantrybė atneša didžiulį džiaugsmą ir pasitenkinimą bendraujant su augintiniu.